„Bausti nereikia padėti“ – ši kablelio dilema aplinkosaugos kontrolėje šiandien tampa labai praktiniu klausimu. Nusižengus kyla klausimas, kas svarbiau: kuo greičiau nubausti – ar padėti įmonei taip pasitaisyti, kad panaši situacija nepasikartotų?

Viena žala – daug bausmių 

Šiuo metu už vieną aplinkosaugos teisės aktų pažeidimą įmonė gali sulaukti net septynių skirtingų poveikio priemonių – tarsi patektų į septynis pragaro ratus.

Praktiškai už kiekvieną pažeidimą gresia administracinės nuobaudos atsakingiems asmenims. Juridiniams asmenims taikomos ekonominės sankcijos. Papildomai institucijos gali skirti privalomuosius nurodymus, laikinai stabdyti veiklą, panaikinti taršos leidimus. Viešinamas pats pažeidimo faktas – reputacinė bausmė, galinti skaudžiai atsiliepti įmonės įvaizdžiui. Greta prisideda civilinė atsakomybė už padarytą žalą aplinkai, o esant dideliam žalos mastui – ir baudžiamoji atsakomybė.

Logika, regis, paprasta: prasižengei – sulauksi bausmės. Tačiau realybėje ši sistema orientuota ne į pagalbą ir žalos prevenciją, o į formalų pažeidimų fiksavimą. 

Net menkiausi nukrypimai – pavyzdžiui, diena vėliau pateikta ataskaita – vertinami taip pat griežtai, kaip ir sąmoningi pažeidimai. Kitaip tariant, ar padarei formalų neatitikimą, ar tyčinį pažeidimą – įmonė vis tiek atsiduria tame pačiame startiniame atsakomybės taške, nesvarbu, kokia reali žala padaryta.

Kontrolė – nėra vien pažeidimų „gaudymas”

Metodinės pagalbos principas šiandien lieka tik ant popieriaus. Patikrinimų metu jis realiai netaikomas. Įmonėms pasakoma: „darote pažeidimą“. Įmonės atsako: „technologiškai kitaip neįmanoma, sistema, pavyzdžiui GPAIS, neveikia tinkamai“. O AAD pozicija – „kiti sugeba užtikrinti atitikimą“. Tik nepateikia nei gerosios praktikos pavyzdžių, nei patarimų, ką būtų galima padaryti kitaip.

Turime ir prieštaravimus įstatymuose. 

Patikrinimų taisyklės nurodo, kad planinių patikrinimų tikslas – ne tik fiksuoti pažeidimus, bet ir teikti metodinę pagalbą. Kitaip tariant, kontrolė turėtų būti platesnė nei vien pažeidimų „gaudymas“. Tačiau tose pačiose taisyklėse kitos nuostatos nurodo, kad kai tik pradedamas patikrinimas arba išsiunčiamas pranešimas apie jį, metodinė pagalba nebetaikoma. 

Rezultatas – pagalbos neįmanoma gauti būtent tada, kai jos labiausiai reikia – patikrinimo metu.

Tuo tarpu AAD turi sukaupęs daug patirties: mato, dėl kokių priežasčių kyla pažeidimai, kas lemia žalą arba kaip ją galima sumažinti (pvz., gaisrų metu). Todėl patikrinimų metu institucija galėtų dalintis šia patirtimi, suteikti praktinių patarimų. 

Kokie galimi sprendimai?

AAD turėtų keisti savo poziciją: ne tik bausti už konkrečius, pavienius pažeidimus, bet ir realiai formuoti teigiamą aplinkos apsaugos pokytį; gebėti patarti įmonėms, ką jos turi padaryti geriau, kad žala nekiltų arba padariniai būtų mažesni.  

Pažeidimo vertinimui siūlyčiau taikyti šviesoforo principą. 

Jei pažeidimas sunkus, tyčinis ar pavojingas – sankcijos turi būti neišvengiamos ir griežtos. 

Tačiau jei klaida labiau formali, įmonė turėtų gauti galimybę parengti pasitaisymo planą, ištaisyti priežastis ir išspręsti problemą. Tokiu atveju atsakomybės taikymas nebūtų prasmingas. O jeigu įmonė plano nevykdo, priežasčių nepašalina – tada įsijungia visas atsakomybės mechanizmas.

Tokiu atveju visi laimi: verslas gauna aiškumą ir šansą pasitaisyti, valstybė – mažiau procesų ir daugiau prevencijos, o aplinka – realiai mažiau žalos.

Parengė Jonas Sakalauskas pagal savo skaitytą pranešimą konferencijoje Druskininkų Atliekų forumas 2025.